Istorija

Truputis intriguojančios Kauno priemiesčio praeities

Buvo metas, kai Vilijampolė, vienas seniausių darbininkiškų Kauno priemiesčių, buvo visai savarankiška. Prieš tris su puse šimtmečio ji priklausė įžymiems Lietuvos magnatams Radviloms, kurių tėvynės meilė, politinis apsukrumas ir ūkinis sumanumas net šiandieną galėtų būti iškiliu įkvepiančiu pavyzdžiu…

XVII amžiaus viduryje Radvilos Vilijampolėje įkurdino vietos ir užsienio pirklius bei amatininkus, davė jiems žemės, atleido nuo mokesčių. Tikriausia daugelį "tikrųjų kauniečių" šokiruos žinia, jog vėliau kokį šimtą metų Vilijampolė turėjo savo miesto valdybą, savo teismus, kitas savo būtiniausias įstaigas. Tačiau Volfo daryklos alus ir Finkelšteino dirbtuvės degtukai garsėjo ne tik Vilijampolėje…

Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, 1919 metais Vilijampolė prijungiama prie Kauno. Prasideda spartus priemiesčio augimas. 1929-aisias pradeda veikti trikotažo fabrikas "Silva", dar po dešimtmečio gumos dirbinių fabrikas "Guma".

1939-aisiais šių ir kitų Vilijampolės įmonių bei įmonėlių sąrašą papildo "Grandis", dabartinės "Atramos" pirmtakė.
Sklaidome laiko apiblukintų dokumentų puslapius.

Cituojame registrą B.Numeris 121, įrašo eilės numeris pirmas:
"Firma: Akcinė bendrovė "Grandis". Bendrovės rūšis: Akcinė bendrovė. Bendrovės būstinė; Kaunas - Vilijampolė, Raudondvario plentas 44/45. Bendrovės tikslas: pasagų, vinių ir kitų metalo dirbinių gamyba ir prekyba.
Įstatuose nustatyta pagrindinė kapitalo suma, akcijų skaičius, akcijų nominali kaina, akcijų rūšis: 200 000 litų. 200 akcijų po 1000 litų kiekviena. Vardinės. Valdybos narių vardai, pavardės, valdybos įgaliojimo atstovauti bendrovės apibrėžos, nurodytos bendruose įstatuose: Samuelis Apriaskis, pulkininkas Jeronimas Vyšniauskas, Chaimas Apriaskis".
Registro įrašo laikas: 1939 metų rugpjūčio 28 d.

Prabėgs visai nedaug laiko, ir Lietuvos tarybų socialistinės respublikos valstybės kontrolės atstovas Pundzevičius, dalyvaujant "Grandies" įmonės darbininkų komiteto atstovams Rabšteinui ir Pundzevičiui (matyt, tam pačiam kontrolieriui), remdamiesi Lietuvos liaudies Seimo priimtu įstatymu apie Bankų ir stambių įmonių nacionalizaciją, 1940 metų rugpjūčio 2 dieną pasirašytas įmonės nacionalizavimo aktą…

Bet neužbėkime įvykiams už akių. Grįžkime atgal, į 1939-usiuos. Ką tik įsikūrusioje "Grandyje" prie 8 vielos tempimo ir karpymo mašinų dirbo 7 darbininkai. Jų pagamintos vinys ir pasagos arkliams turėjo tokią didelę paklausą, kad po metų įmonėje dirbo jau 20 metalistų…

Sprendžiant iš kruopščiai sudaryto nacionalizuoto turto sąrašo, matyti, kad ir per trumpą laiką "Grandis" sugebėjo neblogai prakusti. Joje buvo pasagų, spyruoklių, vielos įtempimo, šaltkalvių skyriai su atitinkamom metalo valcavimo, gręžimo, kitokio apdorojimo staklėmis, presais, slėgtuvais, matricomis, aparatais, krosnimis ir kita. "Vargšams darbininkams", taip mėgusiems pasikeitusiai valdžiai skųstis buvusių ponų besaikiu išnaudojimu, buvusi net … vieno stalo, dviejų suolų valgyklėlė.

"Grandis" tampa "Atrama".

Įvairaus turto buvo nacionalizuota daugiau kaip už 180 tūkstančių litų! Tų prieškarinių litų, kelis kartus vertingesnių už dabartinius.

Čia mes savo pasakojimą apie kukliąją "Grandį" priversti laikinai nutraukti. Į jį braunasi kita įmonė, kuriai ateityje bus lemta ne mažesnė rolė, negu jau paminėtai. Tai "Technodega". Taipogi to paties Vilijampolės priemiesčio "augtinė', beveik "Grandies" vienmetė. Įkurta Kėdainių gatvėje 9, darbininkų ir trijų savininkų aptarnaujama įmonėlė gamino tokius reikalingus Lietuvos ūkiui-deguonį ir angliarūgštę. Kaip ir "Grandis", "Technodega", baigiantis 1940-ųjų vasarai, buvo nacionalizuota… "Atrama" per karą, atrodo, labai nenukentėjo.

O štai "Technodegai" gerokai nepasisekė. Besitraukiantys hitlerininkai įmonę susprogdino.

Lietuva gydėsi Antrojo pasaulinio karo žaizdas. Kas dieną didėjo atsigaunančio ūkio poreikiai. Be deguonies tiesiogine to žodžio prasme pradėjo dusti pramonė, medicina… 1945 metais iš Voronežo gauta sena kilnojama deguonies gaminimo stotis visų patenkinti nebegalėjo. Pradėta galvoti apie naują pastovią šio profilio įmonę. Vieta jai buvo pasirinkta "Atramos". Prasidėjo projektavimas, 1946-aisias ir statyba. Šiam sumanymui įgyvendinti prireikė daug darbo rankų, daug medžiagų: apie vieno milijono plytų, 350 tonų cemento bei kalkių, 450 kubų miško medžiagos, pusės tūkstančio kvadratų stiklo. Nesunku suprasti, kad iš senosios "Technodegos" greitai beliko vien tiktai pavadinimas…

1947-ųjų liepos 13-ąją naujoji "Technodega" atvertė naują savo veiklos puslapį. Iki tų metų pabaigos pramoniniu, o po metų ir medicininiu deguonimi ji aprūpino visą Lietuvą. Pirmieji deguonies balionai iškeliavo už šalies ribų…

1947-aisiais metais "Technodega" buvo prijungta prie "Atramos". Galu gale dvi prieškarinės Kauno priemiesčio Vilijampolės įmonės susiliejo. Vakarykštės "Grandis" ir "Technodega" įsikūrė po vienu stogu ir tapo nepajudinama "Atrama".

"Nepajudinama" - ne komplimentas. Šį epitetą pagrindžia visa tolimesnė įmonės veikla. Ypač vėl nepriklausomos Lietuvos metais…

Nuo pasagos iki ... kompiuterizuotų technologijų

Kas išvardys, kiek "Atramos" pasagomis buvo pakaustyta gyvųjų pokario motorų - Lietuvos šyvių ir bėrių, padėjusių ir vargti, ir per retas šventes pasipuikuoti?

Kas turės tokias geras akis, kurios aprėptų visas žydrąsias ugneles, dieną naktį įvairiose Lietuvos statybose viltingai žybčiojančias iš "Atramos" deguonies balionų?

Kas turės tokią lakią fantaziją, kad įsivaizduotų visas "Atramoje" pagamintas vinis, susmigusias į miškų ir laukų gaiva kvepiančius naujus gyvenamuosius, ūkinius, pramoninius, kultūrinius statinius, į rekonstruotus, suremontuotus senuosius?

Pagaliau, kas beprisimins tą saldžią palaimą po sunkių darbo valandų visu ūgiu išsitiesti ant tada deficitinių "Atramos" metalinių lovų?

Bėgo laikas, keitėsi įmonės produkcija, įvairėjo asortimentas. Nuo 1950-ųjų metų, kai kur susiaurindamas, o kai kur net išstumdamas seną, jis papildomas pieno bidonais, cisternomis naftos produktams, vandens slėgimo bokštais, kita būtiniausia produkcija žemės ūkiui.

Produkcijos kaitą ir įvairovę nulėmė besikaitaliojanti įmonės paskirtis. Ne metus ir ne dvejus buvo ieškoma optimaliausia varianto.

Nuo 1948-ųjų valstybinis pasagų fabrikas "Atrama" tampa "Valstybiniu metaliniu baldų fabriku", o nuo 1952-ųjų - tiesiog valstybiniu fabriku "Atrama". Toks jis bus iki 1957-ųjų vasaros, kol paklius Liaudies ūkio mašinų gamybos valdybos žinion ir taps "Respublikine valstybine metalo apdirbimo gamykla"… Ir tai dar ne viskas. Įmonės apibūdinimas mutuos dar ne kartą. Ji bus "Eksperimentinė mechanizacijos priemonių gamykla", kol galų gale taps tuo, kuo yra šiandien, akcine bendrove. Per 60 metų pasikeis viskas… Tiktai įmonės pavadinimas, tarsi simbolizuojantis čia dirbusių ir dar dirbančių žmonių pastovumą, liks nepakitęs - "Atrama".

Kalbant muzikiniais terminais, septintojo dešimtmečio pabaigoje įmonės balsas Lietuvos pramonės chore iš nedrąsaus vaikiško diskanto subrendo į solidų bosą. Tam labiausiai pasitarnavo "Atramos" rekonstrukcija.

1963-ieji ir po jų seką metai gamybinius plotus nuo 4,2 tūkstančių kvadratinių metrų išplėtojo ligi 12 su viršum tūkstančių, taigi, kone trigubai. Suprantama, jie negalėjo būti tušti. Įdiegiami nauji įrengimai, ištisos technologinės linijos. Ne vienas esminis patobulinimas - gamyklos auksarankių kūrinys. Kolektyvo senbuviai ir vadovai su didele pagarba mini tuometinius direktorius Edmundą Masteiką ir Bronių Milašių, suvirintojus brolius Antaną ir Kazį Asanavičius, Marijoną Margevičių, tekintoją Joną Preišegolavičių, įrankinio cecho viršininką Leonardą Baublį, techninį ekspertą Romą Stankevičių, ekonomistės Birutės Kielienės ir daugelio kitų pavardes.

Gyvenimas nestovi vienoje vietoje. Kai kurių racionalizatorių ir išradėjų senokai nebėra. O štai jų darbo, kūrybinės minties vaisiai visiems laikams įrašyti į gamyklos istoriją. Kaip, tarkime, modernios pieno bidono gamybos linijos pirmasis robotas. Metalinis darbštuolis, pakeitęs dešimtis rankų, 1985 metais pagal "Vietinės pramonės ministerijos Projektavimo, konstravimo ir technologijos instituto projektą buvo pagamintas ir įdiegtas "Atramos" specialistų ir darbininkų jėgomis, vadovaujant direktoriui Stasiui Gagui. Tai bene charakteringiausias pavyzdys, nors panašių, tiesa,- smulkesnių, galima pateikti ne vieną dešimtį…

Po rekonstrukcijos dalis įmonės specializuojama nestandartinių įrengimų gamybai."Jau 1980 metais "Atrama" išleidžia produkcijos iš metalo už 7 su puse milijono rublių, - skaitome reklaminiame leidinyje. - Per metus pagaminama 190 tūkstančių dujų balionų, 40 tūkstančių litavimo lempų, pustrečio tūkstančio šildymo katilų "Atrama-1". Taip pat vartotojams tiekiamas techninis ir medicininis deguonis, vaizdinės mokymo priemonės "Kelio ženklai", nestandartiniai įrengimai, aliuminiai pieno bidonai. Pastarieji eksportuojami į užsienį".

Tas užsienis, paironizuosim, suprantama, buvo satelitinės, ne kažin kiek mus pralenkusios socialistinio lagerio šalys…
Lietuvos atgimimą "Atrama" sutiko neblogai techniškai apsiginklavusi ir ekonomiškai gerokai sustiprėjusi. Jos produkciją papildo nauja, iš kurios pirmiausia paminėti kieto kuro šildymo katilai "Atrama-3" ir universalūs šildymo katilai "Atrama-3.1".

Rekonstruojamas nestandartinių gaminių baras. Greitai pasirodo populiarieji VSKM 16/40 vandens skaitikliai ir traukos reguliatoriai.

1989-aisiais produkcijos pagaminama jau už 12.5 milijono rublių.

"Atkuriant Respublikos ekonominį savarankiškumą, gamyklos kolektyvas ieško naujų darbo organizavimo formų. Visi darbuotojai savo patyrimą ir darbą pasiryžę skirti atgimstančiai Lietuvai", - tokiais įsipareigojančiais žodžiais "Atrama" baigė savo 50 metų socialistinio vystymosi etapą. Ką apibendrinant galėtume apie jį pasakyti? Tai buvo kritimo ir kėlimosi, bet augimo metai. Jų nei pažeminsi, nei paaukštinsi. Jie buvo tokie, koks buvo gyvenimas, kokia buvo visa sovietizmuota Lietuva. Lietuvos nepriklausomybės atstatymas tapo sunkiu egzaminu visai šalies ekonomikai.

Vienas paskui kitą žlugo įvairiausi ūkiniai dariniai, aprūpindavę darbu ir duona dešimtis tūkstančių Lietuvos gyventojų.

Viena po kitos bankrutavo stambiausios ir pajėgiausios Kauno pramonės įmonės. Ant bankroto slenksčio atsidūrė darbininkiška Kauno Vilijampolė.

Tiktai "Atrama", viena iš nedaugelio, pateisino savo įpareigojantį vardą.

Pasirodo... įmanoma

1990-1994 metais įmonė greitai persiorientavo. "Atrama" tapo akcine bendrove. Buvusius valstybinius pakeitė gausėjantys ir įvairėjantys anglų, danų, olandų, švedų, vokiečių užsakymai.

Techniškai perginklavus ištisus gamybos barus, atsirado galimybė žymiai pagerinti įprastinę produkciją, įdiegti naują. Viena seniausių šalies metalo įmonių, metų metais ieškojusi optimaliausio veiklos modelio, priskyrinėta tai viena, tai kitai žinybai, galų gale grįžo prie savo pirmtakų idėjinio palikimo: privačios iniciatyvos, savarankiškumo, lankstaus reagavimo į gyvenimo poreikius, drąsių novacijų. Kad šis procesas vyktų kuo sklandžiau, savo ekonominiais paskaičiavimais, drąsiais pasiūlymais daug prisidėjo "Atramos" valdybos pirmininkė Danutė Purienė.

Ne paslaptis: daugeliui "Atramos" metalistų toks kelias atrodė gerokai rizikingas. Bet iniciatyvioji mažuma sugebėjo įtikinti abejojančią daugumą. Vieni tokių specialistų - dabartiniai akcinės bendrovės kontrolinio akcijų paketo savininkai Alvydas Švedas ir Danutė Purienė, beje, "Atramoje" pradėję dirbti daugiau kaip prieš 25-erius metus.

Naujos gamybinės, prekybinės, finansinės galimybės atsivėrė tiktai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1996-1997-aisias metais šiandieniniai įmonės vadovai, kaip sakoma, pasiraitoja rankoves. Panaudoję sukauptą patirtį ir žinias, subūrę drąsius, darbščius, iniciatyvius žmones, prikelia įmonę naujam gyvenimui. "Atrama" tampa kelių šimtų miesto dirbančiųjų ir jų šeimų gyvenimų atrama. Dar daugiau: tradicinio žemdirbių krašto, kokia buvo ir ,deja, tebėra Lietuva, metalo gaminiai šiandieną noriai perkami Europos Sąjungos šalyse… Nors bendrovei, pasak generalinio direktoriaus Alvydo Švedo, iki europinio ir pasaulinio lygio lieka dar nemažai.